Ką aš išmokau iš savo autistiško sūnaus
Ši balandžio 2-oji yra kitokia ir ypatinga tuo, kad, kaip niekada anksčiau, savo ar nelabai savo noru patiriame tai, ką autistiški žmonės žino jau seniai ar atsineša su savimi jau gimdami. Dauguma jų, įskaitant ir mano sūnų, nepažįsta ir nesupranta laiko, pinigų, garbės ir valdžios. Paradoksalu, bet šie dalykai yra (ar bent jau iki šiol buvo) šiuolaikinio pasaulio labiausiai vertinami dalykai, o kažkam gal net gyvenimo tikslas.
Mano sūnus rytą ir vakarą pažįsta pagal tai, ar už lango šviesu ar tamsu, „rytoj” jis įvardina, kaip „pamiegosiu ir atsikelsiu”. Šeštadienį ir sekmadienį jis žino tik pagal tai, kad tai dvi dienos, kai jis neina į mokyklą. Tik įsivaizduokite, kokie mes būtume laimingesni ir patirtume mažiau streso, jeigu nereikėtų nuolat žiūrėti į laikrodį ir visur skubėti. Manau, ne vienas šiuo beprotišku laikotarpiu tyliai sau pasidžiaugiame, kad nereikia užsistatyti žadintuvo, nes niekur nereikia skubėti. Kaip tik dabar turime puikią progą džiaugtis kiekviena akimirka ir suprasti, kad „čia ir dabar” yra svarbiausia.
“Jis džiaugiasi pačiais mažiausiais ir pigiausiais dalykais, kurie jam yra prasmingesni už bet kokius pinigus nupirktus kalnus žaislų.”
Mano sūnus nepažįsta ir nevertina pinigų. Įsitikinau ne kartą, kad jam visada tai buvo ir yra tik priemonė, o ne tikslas. Kažkada, kai jo aistra buvo automobilių modeliukai, jo mėgstamiausias buvo vienos markės ir modelio, kuris kainavo lygiai 1 eurą. Atsimenu, tais metais, prieš Kalėdas, klausėme, ką jis norėtų gauti dovanų. Atsakymą ir taip žinojome, taigi su vyru išpirkome iš visų artimiausių parduotuvių turbūt visus jo mylimus modeliukus po 1 eurą. Jausdami kaltę, kad tokia dovana nuo Kalėdų senelio labai jau „pigi”, papildomai nupirkome didelį brangų žaislą. Kai Kalėdų rytą jis atidarė didžiąją dėžę, pamatėme jo veide tik didelį nusivylimą… O kai jis pamatė savo „svajonių” modeliukus, tai mums pasidarė aišku, kad šitam mažam žmogui nei dydis, nei kaina, nei kiekis nėra svarbu. Jis džiaugiasi pačiais mažiausiais ir pigiausiais dalykais, kurie jam yra prasmingesni už bet kokius pinigus nupirktus kalnus žaislų.
Visai neseniai, kai buvome parduotuvėje, jis manęs paprašė pinigų, nes norėjo pats nusipirkti saldainių. Aš jam padaviau 2 centų monetą, baimindamasi, kad vis tiek pames. Su vyru tarpusavy pakikenome, koks jis naivuolis, nes visiškai nesupranta pinigų vertės. Bet tuo pačiu metu padarėme išvadą, kad jam pinigai yra tik įrankis daiktui įsigyti ir tai nėra blogai. Būtų tikrai blogiau, jei jis, kaip kai kurie jo amžiaus vaikai, vogtų pinigus iš mūsų piniginių tam, kad galėtų pasipuikuoti prieš savo draugus.
“<…> nuoširdžiai džiaugiasi už kitus ir labai mėgsta pasakyti varžovui: „tu- laimėtojas”.”
Garbė ir valdžia – tai dar vienas dalykas, kuris yra svetimas autistiškiems žmonėms. Esu ne kartą mačiusi, kaip kiti vaikai nori lenktyniauti su Linu estafetėse, nes jis visada jiems leidžia laimėti. Jis taip nuoširdžiai džiaugiasi už kitus, jog, net matydamas, kad atbėgs pirmas, sustoja prieš finišo liniją ir palaukia, kol jo varžovas jį pasivys. Dažnai su kitais tėvais iš to pasijuokiame, bet tuo pačiu aš didžiuojuosi savo sūnumi, jog jis, net ir žinodamas, kad yra pranašesnis, nuoširdžiai džiaugiasi už kitus ir labai mėgsta pasakyti varžovui: „tu- laimėtojas”.
Šią autizmui skirtą dieną linkiu visiems pažiūrėti į autistiškus vaikus ir suaugusius šiek tiek kitomis akimis. Pasimokykime iš jų vertinti, neteisti, nepavydėti ir mylėti mus supančius žmones. Pasistenkime nors kartais pasidžiaugti jų pasiekimais ir laimėjimais. Gal šis sudėtingas laikotarpis mums padės suprasti, kad pinigai, garbė ir valdžia yra tokie laikini ir nesvarbūs, jog ar šiam, ar kitam virusui nėra svarbu nei pinigai, nei jų kiekis.
Mielas mano berniuk, ačiū Tau, kad kiekvieną dieną mus mokai būti geresniais žmonėmis. Su balandžio 2-ąja.