Kaip lazanija virto bulvių plokštainiu arba kaip pagerinti autistiškų vaikų valgymo įpročius?

Jeigu domitės autizmu, tai turbūt girdėjote arba skaitėte apie selektyvią ir gana skurdžią  autistiškų vaikų dietą. Vieni autistiški vaikai jau nuo pat gimimo pasižymi netipiniais valgymo įpročiais, kiti, įžengę į antruosius gyvenimo metus, nustoja valgyti prieš tai mėgtus maisto produktus ir pradeda priešintis bet kokiam naujam maistui. Vienas iš labai ryškių autizmo bruožų yra jautrumas skoniui, kvapui ir maisto tekstūrai. Specialistai pažymi, kad tokiu atveju yra be galo svarbu vengti maisto siūlymo per prievartą ir baudimo laikinai neduodant valgyti, manant, kad vaikas pradės valgyti, kai „tikrai išalks“. Pastarasis būdas gal ir pasiteisintų tipiškam vaikui, bet tikrai ne autistiškam. Vienaip ar kitaip šių vaikų alkio pojūtis yra sutrikęs. Vieniems jis pasireiškia besaikiu valgymu, o kiti – gali badauti tol, kol maistas nebus jiems paduotas. Nustatyta, kad su amžiumi šis jautrumas sumažėja, ypatingai kalbant apie vaikus, turinčius lengvą autizmo formą, kitaip Aspergerio sindromą. Tačiau, kol vaikas dar mažas, tėvai susiduria su tikrais iššūkiais, bandydami bent jau pasiūlyti paragauti kuo įvairesnio maisto. Šioje vietoje būtų tikrai verta pasikonsultuoti su dietologais, kurie galėtų duoti gerų patarimų, kokie produktai turi daug maistinės vertės ir kokius produktus vaikas galėtų pabandyti, atsižvelgiant į jo ar jos valgymo įpročius bei tam tikros tekstūros ir skonio toleravimą.

Labai svarbu yra suprasti ir tai, kad autistiškas vaikas gali atsisakyti tam tikro maisto ne tik dėl skonio ar kvapo, bet ir dėl psichologinių aspektų, tam tikrų asociacijų, kurias jam ar jai sukelia maistas. Dažnai girdime, kad vaikas valgo tik iš tam tikros, jam pažįstamos pakuotės arba, pavyzdžiui, gali nevalgyti banano, nes jis yra geltonas, o geltona spalva jam ar jai sukelia neigiamas emocijas.

Vienas suaugęs autistiškas vaikinas pasakojo, kokią tragediją išgyvendavo per šeimos vakarienes, kai stalai lūždavo nuo įvairiausių patiekalų. Jam būdavo kažkas baisaus,  vienoje lėkštėje pamačius ir bulves, ir mėsą, ir salotas. O ką jau kalbėti apie desertų pasirinkimą… Jam tiek susisukdavo galva, kad nori nenori prasidėdavo isterijos priepuolis. Jis ilgai nežinodavo, kaip tą pasakyti, o artimieji ilgai nesuprasdavo, kas atsitiko.  Štai mano viena pažįstama mama visai neseniai prasitarė, kad jos sūnui lietuviška „balta mišrainė“ yra baisiausias košmaras.

Manau, kad šie du pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kodėl autistiški žmonės nemėgsta sumuštinių, užkandžių lėkštučių ir mums įprastų vaišių stalų. Vis dėlto autistiškam vaikui geriausia būtų patiekti vienos rūšies maistą ir nereikėtų stebėtis ar drausti vaikui atsisėsti nuošaliau nuo visų, nes jis tikrai jausis geriau ir patogiau: jo netrikdys nei spalvų, nei formų, rūšių ir kvapų įvairovė. Nedraudžiu ir aš. Juk geriau jau vaikas pavalgys ramiai ir be streso, nei sėdės su visais tik todėl, kad tai atrodys mandagu ir visiems įprasta.

Knygoje “AUTIZMAS: 365 kitokios dienos” ne viena mama yra pažymėjusi, kad vaikas negali pakęsti, kai jis yra verčiamas ką nors daryti. Jeigu įkyriai vaikui bandysite siūlyti valgyti tai, ko jis ar ji daug kartų atsisakė, tai vertėtų atsisakyti tos minties bent kuriam laikui. Jeigu nusprendėte, kad reikia kažką daryti, tai veiksmų reikėtų imtis tik tada, kai jaučiate, kad vaikas yra geros nuotaikos, atsipalaidavęs, pailsėjęs ir kai žinote, kad nėra jokių išorinių dirgiklių, kurie gali jį ar ją sutrikdyti. Pirmas susipažinimas su nauju maistu galėtų būti tiesiog padėjimas jo lėkštėje vaikui matomoje vietoje. Lengviausia bus pradėti nuo tokio patiekalo, kurį vaikas galėtų pauostyti ir paragauti, o ne kramtyti ar nuryti. Pavyzdžiui, mes pradėjome nuo trintos sriubos. Daug mamų pažymi (aš irgi ne išimtis), kad autistiški vaikai mėgsta oranžinės spalvos trintą sriubą. Mano sūnus, matydamas mane skutant bulves, morkas ar pjaustant svogūną, dešimt kartų paklausia, ar jam nereikės jų valgyti. Žinoma, aš jį patikinu, kad tikrai ne. Kai išverdu sriubą, į kurią dar įdedu ir vištienos ar bet kokios mėsos, pasistengiu, kad jis nematytų jos gamybos proceso. Taip pat, norėdama, kad ji būtų kuo labiau oranžinė, nepagailiu morkų ir moliūgo… Jei tik matytumėt, kaip skaniai jis tokią sriubą valgo… 

Papasakosiu dar vieną pavyzdį: kaip žinia, daugumai autistiškų vaikų patinka makaronai. Vienos kelionės į užsienį metu, buvome su vyru visiškoj nevilty, nes sūnus nieko nevalgė, išskyrus jam pažįstamus makaronus. Kadangi buvome apsistoję viešbutyje, pati gaminti neturėjau galimybės, o trintos sriubos toje šalyje su žiburiu nerasi… Nupirkome lazanijos, sakydami, kad čia didelis plokščias makaronas. Tai buvo nekaltas melas, nes tik tas plokščias makaronas ant viršaus ir matosi… Sūnus pirmiausia ją pauostė ir matyt kvapas jam pasirodė panašus. Mėsos net nerizikavau iš pradžių į šaukštą įdėti, nes ko gero tai būtų buvęs pirmas ir paskutinis bandymas. Tuo tarpu, kai bandžiau atgnybti gabalėlį lazanijos viršaus, vyras kalbino Liną, bandydamas nukreipti jo dėmesį nuo lėkštės. Vos tik jis paragavo, pagalvojo kelias sekundes ir pasakė, kad labai skanu. Tą dieną atsimenam kaip stebuklą, nes jis suvalgė visą lazaniją, net ir su mano paslėptais mėsos gabalėliais! Ir iki šiol šis patiekalas yra vienas iš mėgstamiausių. Pasinaudodama tuo, po kurio laiko iškepiau bulvių plokštainį, pasistengdama kad jo forma atitiktų maždaug jo mėgiamos lazanijos formą. Kadangi jam patinka ant visko užsidėti grietinės, tai pasakiau, kad iškepiau lazanijos ir uždėsiu ant jos grietinės. Tą dieną jis buvo puikiai nusiteikęs ir man neprieštaravo. Prieš paragaudamas pirmąjį kąsnį, jis ir vėl dešimt kartų įsitikino, kad čia tikrai lazanija. Ir štai pasiryžo paragauti…! Jam patiko ir vėl pasakė stebuklingąjį žodį SKANU… Po kelių tokių sėkmingų kartų pradėjau jam sakyti, kad šita lazanija vadinasi “kugelis”  Dar ir dabar kartais paklausia, kada gi iškepsiu to “lazanijos kugelio”.

Kažkada vienas jau suaugusio autisto tėtis man pasakė, kad, žengdamas į paauglystės metus, jo sūnus išreiškė savo protestą, pradėdamas valgyti viską, o ypatingai tą, ko būdamas vaikas labai nemėgo. Įsivaizduokite: kiti jo amžiaus paaugliai bandė rūkyti, ragauti alkoholio, o štai šis vaikinas protestavo valgydamas pilnavertį maistą…  Kaip aš laukiu šio paauglystės protesto!…