Kaip pasakyti tėvams, kad vaikas galimai turi autizmui būdingų bruožų?

Natūralu, kad kiekvienai mamai ir tėčiui savas vaikas yra pats gražiausias, nuostabiausias, protingiausias ir pats pačiausias. Taip pat natūralu, kad mes būname nepatenkinti, kai išgirstame kitus žmones bandant sudrausminti ar pamokyti mūsų vaiką, kai jis netinkamai elgiasi. Nuo to momento, kai gimsta mūsų vaikas, mes jam pasižadame, kad mylėsime jį ar ją, saugosim ir ginsim, jei kažkas kėsinsis jį ar ją nuskriausti. O dabar bent pabandykite įsivaizduoti, kaip tėvai turi jaustis, kai jiems kažkas pasako, jog jų vaikas yra autistas. Turbūt pats geriausias žodis, kuris gali apibūdinti visas iškart užpuolusias mintis, yra „pasmerktas”. Mano vaikas yra pasmerktas neturėti draugų, negyventi savarankiško gyvenimo, pasmerktas lankyti specialią mokyklą, o galbūt išvis jos nebaigti, pasmerktas neturėti darbo ar niekada nesukurti šeimos… Patikėkit – jausmas tikrai nekoks…

Dažniausiai pirmą kartą tėvai apie tai išgirsta tikrai ne iš raidos centro specialistų. Greičiausiai tai bus kažkas iš giminaičių, pažįstamų, kaimynų ar draugų. Galbūt tai bus darželio auklėtoja arba pradinių klasių mokytoja. Jeigu Jūs esate tas žmogus, kuris nusprendė, kad vis dėlto reikia tėvams pasakyti apie savo susirūpinimą, įsitikinkite, kad neišgąsdinsite tėvų ir taip dar labiau nepabloginsite situacijos.

Bandžiau surasti literatūros ar straipsnį, kuris nagrinėtų šį klausimą, bet informacijos radau labai mažai. Štai vienas iš patarimų, kurį savo straipsnyje “How do I tell someone their child may have autism?” aprašė Gary J. Heffner: „Pirmiausia patys susipažinkite su autizmo požymiais, tada, jei yra galimybė, juos atsispausdinkite ir pasižymėkite tuos požymius, kurie, Jūsų manymu, yra būdingi tam vaikui, į kurio tėvus žadate kreiptis.“ Šiam patarimui tikrai pritariu, nes jeigu tėvams pasakysite, kad esate susirūpinę dėl jų vaiko ir vienintelis paaiškinimas bus tik dėl to, kad jų vaikas ožiuojasi, kelia isterijas arba yra išrankus maistui, tai garantuoju, kad liksite nesuprasti. Daugumai tėvų dvimečiai vaikai šiaip ar taip yra nemažas išbandymas, todėl siūlau labai gerai įsitikinti dar ir dar kartą, nes daugeliu atvejų ryškesni autizmo požymiai ir pasireiškia būtent maždaug tokiame amžiuje.

Nesvarbu, ar Jūs esate šeimos narys, draugas, darželio auklėtojas ar mokytojas, įsidėmėkite, kad tokias diagnozes, kaip autizmas, nustatyti gali tik kvalifikuoti specialistai, dirbantys raidos centruose. Tokių pasakymų, kaip „aš manau, kad tavo vaikas yra autistas”, iš viso negali būti. Net jeigu ši mintis ir yra teisinga, tai labai rekomenduočiau ją išreikšti kitais žodžiais.

Jeigu esate šeimai artimas žmogus, tai gal geriau pasakykite: „man tavo vaiko elgesys kelia susirūpinimą“ arba „man šiek tiek neramu, kad tavo vaikas taip reaguoja į… (šviesas, tam tikrus garsus, kvapus, kitus žmones ir t.t.).“ Tada galite atsargiai užklausti, ar tėvams visada su vaiku būna taip sunku. Nežinau, ar tai yra sutapimas ar ne, bet, kiek esu diskutavusi šiuo klausimu su kitais Airijoje gyvenančiais tėvais, šeimos gydytojo kabinete atliekant įprastinį vaiko raidos patikrinimą, būtent šis klausimas būdavo lemiamas prieš rekomenduojant tėvams kreiptis į raidos centrą. Dažniausia mano pažįstamų tėvų reakcija į prieš tai paminėtą klausimą būdavo išraiškingas TAIP, lydimas gilaus atodūsio arba net ašarų… Jeigu ir Jūs sulauksite tos pačios reakcijos, tai drąsiai galite patarti kreiptis tėveliams į specialistus. Jeigu tėvų reakcija bus priešinga, tada siūlyčiau šią temą užbaigti ir jos neliesti, kol tėvai patys nenorės su Jumis apie tai kalbėti. Vieni tėvai „suvirškina” šią informaciją gana greitai, o kitiems užtrunka šiek tiek ilgiau, todėl geriausia yra duoti tėvams šiek tiek laiko apie tai patiems pagalvoti ar paieškoti informacijos.

Jeigu esate darželio auklėtojas/-a ar mokyklos mokytojas/-a, tai drąsiai pareikšdami, kad, Jūsų nuomone, vaikas yra autistas, rizikuojate tuo, kad šis vaikas rytoj ir poryt ir išvis niekada daugiau į šį darželį ar mokyklą negrįš. Labai tikėtina, kad Jūs pati ar pats dėl savo žodžių atsidursite pas direktorių „ant kilimėlio”. Šią išvadą darau iš šiuolaikinių „supermamyčių“ internetinių ir šiaip aplinkui girdimų diskusijų bei pažįstamų pedagogų patirčių. Padarysite didžiausią klaidą, jeigu:

• apie savo nuogąstavimus tėvams pasakysite visiems girdint per tėvų susirinkimą;
• pasivadinę vaiko mamą ar tėtį kažkur už spintos ar paėjus į šalį, tyliai šnabždėsite, lyg bandydami pasakyti, kad Jūs žinote, kad jie nužudė žmogų, bet Jūs prižadat, kad niekam apie tai neprasitarsit;
• pradėsite tėvus guosti, apsikabinsit ir graudžiai raudosit;
• pradėsit vos ne šantažuoti tėvus, kad, jeigu jie nesiims jokių veiksmų, tai tada Jums teks kreiptis į atitinkamas įstaigas ir t.t.

Mano asmenine nuomone, pedagogams reikia tėvus paruošti tokiam pokalbiui. Tai gali užtrukti net ir kelias savaites, ypatingai jeigu su šiuo vaiku dirbate tik pirmus metus. Jeigu neklystu, tai adaptacinis periodas naujoje ugdymo įstaigoje vaikams užtrunka šešias savaites, todėl net ir pirmą dieną pastebėjus, jog vaikas yra kitoks nei jo bendraamžiai, jokiu būdu nepulčiau iškart su tėvais pasidalinti savo nuogąstavimais ar įtarimais. Gal reikėtų pradėti nuo bandymo „susidraugauti” su tėvais, stengtis juos labiau pažinti, pagirti jų vaiką kad ir už patį mažiausią jo/jos pasiekimą. Kai pajusite, kad esate pasiruošę kitam žingsniui, rekomenduočiau pradėti nuo mažų pastebėjimų, kad pavyzdžiui, pastebite, kad vaikas yra labai jautrus – jautriai reaguoja į triukšmą ar ryškias šviesas; jį nelabai domina kitų vaikų draugija – labiausiai patinka žaisti vienam. Priklausomai nuo mamos ar tėčio reakcijos, manau suprasite, kada būtų tinkamiausias laikas pasikviesti ilgesniam pokalbiui. Jeigu matysite, kad reakcija yra gana priešiška, tai gal vertėtų truputį palaukti, bet jeigu mama ar tėtis Jums pritars, pakvieskite kitam pokalbiui tėvams patogiu metu. Galbūt po pamokų ar pamokų metu, jeigu būtų, kas Jus pavaduotų. Būtų idealu, jeigu turėtumėte galimybę nusivesti mamą ar tėtį į atskirą erdvę, kur tėvai jaustųsi saugiai ir patogiai. Taip Jūs tam tikra prasme užtikrintumėte, kad pokalbis bus konfidencialus. Iš asmeninės patirties labai prašau, „neužpulkite” mamos ar tėčio ar abiejų, sukviesdami į pokalbį vos ne visą mokyklos ar darželio personalą: direktorių/ę, spec. pedagogą/-ę, psichologą/-ę, sekretorių/-ę ir dar kelias pažįstamas mokytojas, nes garantuoju, kad gausis nekokia scena… Na panašiai kaip penki vilkai užpuola vieną ar dvi aveles. Tokių pokalbių turėjau bent keletą ir vis dėlto padariau išvadą, kad geriausių rezultatų duoda pokalbis, kai kalbasi du ar trys žmonės- Jūs ir vienas iš tėvų arba Jūs ir abu tėvai.

Šią temą pasirinkau vieną iš pirmųjų dėl to, kad, mano nuomone, vaiko, galimai turinčio autizmo spektro sutrikimą, ateitis tam tikra prasme daug priklauso ir nuo žmogaus, kuris apie tai pasakys tėvams. Nepamirškite, kad jeigu tėvai iš tikrųjų augina autistišką vaiką, tai šie tėvai yra labai pavargę, nes per naktį jie keliasi ne kartą ir ne du; jų patiriamo streso lygis kiekvieną dieną viršija visas ribas, todėl natūralu, kad apskritai į bet kokį pokalbį jie reaguos jautriau nei Jūs galėtumėte tikėtis. Jeigu Jūsų išsakyta mintis tėvus išgąsdins, jie bėgs, neigs, pyks, atsiribos. Tai reiškia, kad vaiką jie taip pat tam tikra prasme izoliuos ir tik užvilkins visą procesą. Jeigu Jūs tinkamai prie tėvų prieisite, o jie bus pakankamai sąmoningi ir padarys išvadas, žinoma, kad jie atsižvelgs į Jūsų nuogąstavimus ir kreipsis į kvalifikuotus specialistus, kurie galėtų profesionaliai įvertinti vaiko raidą ir nukreiptų tinkamos pagalbos link. Nebūkit abejingi – jeigu galvojate, kad Jums artimoje aplinkoje yra tokia šeima, tinkamai pasiruošę išsakykite savo nuomonę. Aš esu tikra, kad anksčiau ar vėliau sulauksite nuoširdžios padėkos.