„Pirma…o tada…“ galia arba, kaip sumažinti nerimo lygį ir užkirsti kelią isterijos priepuoliui bendraujant su autistišku vaiku?

Mano berniukas, vos pramerkęs ryte akis, pirmiausiai klausia: „koks, mamyte, šiandien mūsų  dienos planas?“ Jeigu tai yra įprasta mokslo metų diena, atsakymą jis dažniausiai žino.

Pirma:

• nueisi į tualetą

tada:

• nuleisi vandenį

tada:

• išsivalysi dantukus

tada:

• nusiplausi veiduką ir rankas

tada:

• apsirengsi

tada:

• pavalgysi pusryčius

tada:

• apsiausi batus

tada:

• važiuosim į mokyklą

tada:

• būsi pats geriausias berniukas mokykloj

tada:

• aš tave pasiimsiu iš mokyklos.

Mokykloje jis, tik peržengęs klasės slenkstį, žino savo dienos planą, kuris, pakabintas prie jo darbo stalo, laukia jo kiekvieną kartą. Tas pats planas, iliustruotas paveikslėliais,  jam jau būna parodytas dieną prieš.

Knygoje „AUTIZMAS: 365 kitokios dienos“ mokytoja, dirbanti specialioje autistinėje klasėje sako:

„Mokant vaikus ir dirbant su jais, svarbu, kad kiekviena klasė ar pamoka būtų paremta vizualinėmis priemonėmis. Kiekvienas mūsų vaikas turi vizualinį tvarkaraštį, pagal kurį jie visą dieną savarankiškai dirba. Šių tvarkaraščių įvedimas ypatingai sumažino visų klasės vaikų nerimo lygį. Tai taip pat mums padeda kasdien laikytis rutinos.

Bet kokia veikla, kuria užsiimame su autistiškais vaikais, turi turėti tam tikrą struktūrą, nes bet koks pasikeitimas gali juos išmušti iš vėžių ir sukelti papildomą stresą. Todėl, kaip jau paminėjau, kiekviena veikla turi būti paremta vizualinėmis priemonėmis, kad visi žinotume, kas jų laukia toliau.“

„…dabar, kai turiu tiek metų patirties, aš supratau, kad vienintelis kartas, kai mes susiduriame su sunkiu elgesiu, yra tada, kai išauga vaikų nerimas. Jo galima visiškai išvengti, kai jie žino, kas jų laukia tą dieną, kai kalbame su jais trumpais, aiškiais sakiniais ir kai daug dalykų paaiškiname informaciją, pasitelkdami vaizdines priemones.“

Grįžus iš mokyklos, rutina gali kisti kiekvieną dieną, priklausomai, ar reikia važiuoti į papildomus užsiėmimus, ar tai bus tiesiog ramus vakaras namuose. Ne paslaptis, kad autistiškus vaikus reikia ypatingai girti ir skatinti. Bent jau mūsų atveju labai pasiteisino skatinimas kuo nors, kas jam patinka, už gerą elgesį mokykloje. Kaip ir turbūt kiekvienas vaikas, jis jau seniausiai žino visas „slaptas“ vietas, kur yra paslėptos, kaip mes su vyru vadiname, visos „nesąmonės“, t.y. sausainiai, skrudinti kukurūzai ir viskas, kas jam skanu. Dažniausiai jis ir pats pasako: „pirma pavalgysiu „normaliai“, o tada galėsiu valgyt „nesąmonių“…“

Ruošiantis eiti miegoti, rutina ir vėl yra svarbi. Per tiek metų ji jau visiems mūsų namuose yra žinoma ir nė pati neprisimenu, kada rytinė ar vakarinė rutina būtų sukėlusi rūpesčių, nes visiems viskas kaip ir aišku…

Nesvarbu kokia forma – ar paveislėliais, ar nuotraukomis, ar elektroninėmis programėlėmis, ar tiesiog žodžiu – pirma…o tada garantuotai palengvins tiek vaiko, tiek Jūsų dieną.

P.S. Jeigu vaikas kažko labai nori ar labai prašo, pasinaudokite pirma…o tada galia ir paskatinkite jį ar ją pirma padaryti tai, ko Jūs siekiate (pvz. persirengti, nusiprausti, susitvarkyti žaislus, parašyti eilutę jo ar jos taip nemėgstamos raidės ir t.t.), o tada duokite ar leiskite jam ar jai daryti tai, ko jis/ji prašė prieš tai. Tik jei jau vis dėlto prižadėjote, tęsėkite žodį, nes kitaip… na patys tikriausiai jau žinote, kas laukia…