Mano svajonė – pilnavertis miegas. Arba kaip pagerinti autistiško vaiko miego įpročius?

Anksčiau ar vėliau ateina tas momentas, kai, auginant vaiką, turintį autizmo spektro sutrikimą, pradedi ne taip entuziastingai laukti susitikimų su specialistais. Atrodo, na ką gi dar naujo jie gali pasakyti?… Su tokia mintimi ir aš paskutinį kartą ėjau į susitikimą su mano autistiško sūnaus psichologe. Vizitas buvo skirtas vaiko miego sutrikimams aptarti. Buvo labai malonu matyti, kad psichologei labiau rūpėjo išsiaiškinti kuo daugiau detalių apie šią problemą nei kas penkias minutes žvilgčioti į laikrodį. Taigi, jai leidus, pasidalinsiu gauta informacija, kuri galbūt padės ne tik man, bet ir kažkam skaitančiųjų šį straipsnį.

Pripažinkime, dažnai suklumpame, kai vaikai suserga. Normalu, jog nerimaujame, o vaikai tai labai jaučia ir labai greitai pripranta prie to, kad mamytė ar tėvelis yra šalia… Ypatingai tie vaikai, kurie turi specialiųjų poreikių. Štai keli patarimai, kurie galbūt padės mums, tėvams, pažiūrėti į šią situaciją kitomis akimis. Prisiminkite, kad:

• Jūsų vaikas jausis žvalesnis ir laimingesnis po kokybiško nakties miego.
• Jūsų vaikas gauna pakankamai Jūsų dėmesio ir šilumos dienos metu ir Jūs neprivalote to daryti ir naktį.
• Jūs nusipelnėte ir Jūs privalote turėti laiko SAU, kad galėtumėte „pasikrauti savo baterijas”.
• Jūs abu daug labiau džiaugsitės vienas kito kompanija dienos metu, jei abu būsite gerai išsimiegoję.

Net, kai atrodo, kad viską išbandėte ir jau niekas nepasikeis, įkvėpkite, susikaupkite ir pirmyn!

“Kokybiška naktis prasideda nuo pasiruošimo prieš miegą rutinos.”

Kokybiška naktis prasideda nuo pasiruošimo prieš miegą rutinos. Ji neturi trukti ilgai ir turi būti priimtina tiek Jums, tiek vaikui. Vaikas, išgirdęs, kad laikas ruoštis į lovą, turėtų žinoti, kad eis nusiprausti, užsidės pižamą, išsivalys dantukus. Galite pridėti kelis papildomus dalykus, bet patartina per daug neišsiplėsti. Jeigu vaikui patinka, kai skaitote pasaką prieš miegą ar padainuojate lopšinę, o galbūt jam patinka gurkštelti vandens, tai taip ir darykite. Svarbiausia, kad tai būtų raminantys užsiėmimai, o ne stimuliuojantys. Todėl jokiu būdu tai neturėtų būti televizorius, kompiuteris ar bet koks kitas prietaisas. Pasiruošimui prieš miegą rutina neturėtų trukti ilgiau nei 20-30 minučių. Būtų idealu, jei vaikui, nors ir nepažįstančiam valandų, pamačius laikrodžio rodyklę tam tikroje vietoje ar tam tikrus skaičius, kiltų asociacija, kad šiuo metu jau laikas miegoti. Tada galima užgesinti ar bent jau prigesinti šviesas ir eiti į lovą. Dažnai padeda ta pati prieš miegą kartojama frazė, pvz.: „labanaktis, mano mažuti” arba „saldžių sapnų- susitiksime rytoj” ir t.t. Tokia frazė turėtų būti paskutinė ir vaikas anksčiau ar vėliau išmoks, kad čia yra paskutinis taškas prieš miegą.

“<…>jeigu norite, kad vaikas pradėtų eiti miegoti anksčiau ar vėliau, tai jokiu būdu nedarykite drastiškų pakeitimų per vieną vakarą.”

Grįžtant prie laikrodžio, jeigu norite, kad vaikas pradėtų eiti miegoti anksčiau ar vėliau, tai jokiu būdu nedarykite drastiškų pakeitimų per vieną vakarą. Pirmą kartą galite pakoreguoti iki 15 minučių, kitą vakarą vėl tiek pat ir taip, kol pasieksite Jums norimą laiką. Specialistei paklausus, ar savaitgaliais ir per atostogas aš laikausi tos pačios rutinos, man teko pripažinti, kad savaitgalį ar per šventes griežtai jos nesilaikome… Jau iš jos veido išraiškos supratau, kad čia yra didžiulė klaida. Mes visi žmonės ir visi nusipelnome bent kartais atsipalaiduoti, bet sutinku, kad dėl vaiko ir mūsų pačių ramesnio miego reikės pasistengti ir padirbėti patiems.

Juk visi žinome, kad mūsų vaikai yra „profesionalūs manipuliatoriai”. Ar pažįstama situacija, kai vaikas pradeda naktį verkti ir mes, atėję pas jį į kambarį, jį apkabiname? Supratę, kad tokiu būdu jie prisišauks tėvus, natūraliai pripranta taip elgtis ir pripratina mus pačius eiti pas juos į kambarį ir apkabinti, nes tik tada jie nustoja verkti. Mano vaikas neverkia, bet laaaabai gailiai šaukia MAAAMAAA. Ir tikrai pripažįstu, kad šaukia tol, kol ateinu pas jį.  Psichologės patarimas buvo paprastas ir aiškus: „tik pakeitusi savo pačios reakciją, pakeisi vaiko įprotį šaukti tave”. Pagalvojau, kad pasakyti labai lengva, bet kaip tą padaryti? Autistiškiems vaikams rutina yra be galo svarbus dalykas, taigi:

• Pirma taisyklė yra NUOSEKLUMAS. Jūsų vaikas greičiausiai išmoks naujų miego įpročių, jei kiekvieną kartą elgsitės vienodai (pvz., kiekvieną vakarą eisite tuo pačiu metu miegoti arba, kiekvieną kartą atsibudus, vėl be ceremonijų pasakysite jam, kad „dabar mes miegame”).
• Antra taisyklė: Jei tik įmanoma, stenkitės vaiką paskatinti pagyrimu būtent tada, kai vaikas užmerkia akis, nes kitaip vaikas greit pamirš ir greičiausiai nesupras už ką Jūs jį pagyrėte.
• Trečia taisyklė: Būkite tvirti ir parodykite tai savo balso tonu. Jis turi skambėti taip, lyg Jūs tikite, kad vaikas gali pats užmigti ir jis turi suprasti, kad čia rimta ir net neverta su Jumis ginčytis.

Labai svarbu įsidėmėti, jog, kad ir kaip norėtume pasimėgauti ilgesniu savaitgalio miegu, vėlesnis kėlimasis šeštadienio ar sekmadienio rytą labai sutrikdo vaiko rutiną ir vakare jam vėl būna sunku užmigti, todėl keltis, kaip ir eiti miegoti, reikėtų tuo pačiu metu.

Mes iki šiol labai mėgdavom su sūnumi prieš miegą pasikalbėti, pasimyluoti ir jis užmigdavo jausdamas mane šalia. Man, kaip mamai, kuri ne taip dažnai sulaukia tokio sūnaus dėmesio dienos metu, buvo labai liūdna sužinoti, kad tai nėra pati geriausia mintis… Pasirodo, kad paguldžius vaiką į jo lovą, reikia kaip tik vengti bet kokio pokalbio, žaidimų ir netgi akių kontakto. Kuo būsime nuobodesni, tuo vaikas greičiau užmigs. Tiesiog  pakartokime tą pačią nuobodžią frazę „labanakt“ arba „saldžių sapnų“.

Nemanau, kad aš buvau pirma ar paskutinė, paklaususi: „O ką daryti, jei vaikas prabunda dešimt kartų per vieną naktį?“ Įsitikinus, kad jis neserga, kad jam ne per šalta ar ne per karšta ir, kad lova yra sausa, reikėtų elgtis taip pat, kaip ir pirmą kartą nuvedus vaiką miegoti. Ypatingai reikėtų vengti pokalbio, akių ar fizinio kontakto (apsikabinimo ar glostymo), nes tai ir vėl gali virsti įpročiu.

Kai tik vaikas išmoks užmigti vienas, tai, net ir naktį prabudęs, išmoks vėl pats užmigti ir kuo toliau, tuo mažiau, jam reikės mūsų pagalbos.

Neurotipiški vaikai tą su amžiumi natūraliai išmoksta patys, o autistiškiems vaikams tai yra tikras mokslas, reikalaujantis daug pastangų ir laiko. Pasak specialistės, tai yra svarbiausia taisyklė, kurią turėtų žinoti autistiškų vaikų tėvai.

Turbūt daugelis mūsų žinome, kad skatinimai ir pagyrimai yra neatsiejama gyvenimo dalis, auginant vaiką, turintį autizmo spektro sutrikimą. Kalbant apie ruošimosi miegoti rutiną ir nakties miegą, ir vėl reikia vaiką kiekvieną kartą pagirti ir apdovanoti. Galima tiesiog žodžiu, bet „šaunuolis“ nesuveiks, nes autistiški vaikai, išgirdę tik „šaunuolis“, nesupras už ką jie giriami, kol konkrečiai nepasakysite. Būtinai reikėtų įvardinti, už kokį veiksmą pagiriame. Ir pradėti galima nuo pačių paprasčiausių ir lengvai įveikiamų dalykų. Pavyzdžiui: „Šaunuolis, kad PATS užsiklojai“. O laikui bėgant ir patys nepajusite, kai girsite: „Šaunuolis, kad PATS užmigai“ arba „šaunuolis, kad PATS visą naktį miegojai“.